Imti ar neimti?

Kviečiame šį tekstą perskaityti tuos, jį tie, kas dar tik KETINA imti gyvūną iš prieglaudos. Atrodo, viskas visiems aišku, imi iš prieglaudos todėl, kad sąmoningai apsisprendei ir esi pasiruošęs, bet nutinka visokių keistų dalykų…

Kiekvienam naujam šeimininkui sakome, kad labai prireikus gali grąžinti gyvūną į prieglaudą. Kartą gavome barti nuo žmogaus, kuris tą nugirdo, atseit, kad dovanojame nepatikimai, juk apsisprendusiam žmogui nereikia tokių dalykų ir nereikės! Och, tas utopinis pasaulis, kaip jis spindi, kol nepasikapstai giliau paviršiaus…

Taip, mes prašome, kad atsitikus kokiai nelaimei, šeimininkas praneštų ir grąžintų gyvūną. Nelaimei! Ne kai pasimetęs naujoje aplinkoje katinas apsysioja lovos kampą, ne kai per parą nusprendžiama, kad „šuo nepritapo“, ne kai šuniukas suviduriuoja. Tai – dalykai, su kuriais šeimininkai pasižada tvarkytis patys. Patys atsiversti google, suvesti ten 5-6 žodžius ir paieškoti patarimų arba veterinarijos, dresūros kursų telefono. Juk ne viduramžiai, tiesa? Patys pamąstyti, kažką keisti savo elgesyje, suduoti vaistų ar tiesiog apsišarvuoti kantrybe. Jei neišeina patiems ar su specialistų pagalba – paprašyti mūsų PATARIMO. Ne pareikšti pretenzijas, kad gyvūnas kažkoks „brokuotas“ ir ne atvežti net nesitarus atgal.

Iš esmės yra dvi naujų šeimininkų rūšys: vieni tvarkosi savarankiškai arba padedami labiau patyrusių žmonių ir džiaugsmuose, ir varguose. Tokių didžioji dauguma, ačiū jums!!! Jei kažkas labai nepasiseka, bando visais būdais išvengti atidavimo, bet jeigu nepavykus gyvūnas visgi atvyksta į prieglaudą, jis būna sutvarkytas, švarus, socializuotas.

O štai kiti myli gyvūną tik džiaugsmuose, bet jei atsitinka bėda – viso gero, tu ne mūsų, tu gi prieglaudinis💔. Neretai iš tokių namų jie atvyksta nepaskiepyti laiku, nesterilizuoti (juokinga, kai šeimininkai pyksta, kodėl katinas tada pasiduoda instinktams), SERGANTYS, blusuoti, kaltūnuoti. Bijantys vaikščioti su pavadžiu, nuo mažens neišmokyti daryti reikalus lauke. Juk savanoriai ar darbuotojai, kurie prižiūri dešimtis ir šimtus gyvūnų, turi daugiau laiko padirbėti su tuo, kam neužteko VIENAM dėmesio namie:))) Išsiaiškinti problemą ir išspręsti ją. Ir tai deja, teisybė – nes mes jaučiame atsakomybę net už tą, kuris vos porą savaičių pabuvo pas mus, o pora metų – pas juos…

Paradoksas: mes juk nei vienam neperšame gyvūno, jei jis jo nenori. Čia ne turgus, kur bile tik imkite, o ką su jais darysite, mums nerūpi. Mums rūpi! Tad labai tikimės, kad rūpi ir būsimoms mūsų globotinių šeimoms.

Pagrindinis dalykas, kurį norime pasakyti šiuo įrašu:

Apsispręskite, kokios rūšies jūs būsite šeimininkai, prieš imdami gyvūną. Jei esat pastebėję, kad nuo sunkumų bėgate, kad nemokate siekti naujų žinių, kai jų prireikia kasdienybėje, manote, jog užtenka tik mylėti, bet nebūtina rūpintis – tiesiog neimkite gyvūnėlio iš prieglaudos. Gal kada nors jūsų požiūris pasikeis, gyvenimas subrandins ir tada ateis tas metas:)

Jei esate jau patikrinę save, kad mokate būti atsakingi, ir gyvūno tikrai norite – tada užsukite:) Tokių šeimininkų labai laukia visi mūsų globotiniai, net tie, kuriems jau uždėjome senbuvių etiketę… Tokiuose namuose išdrąsėja bailiukai, atkunta senjorai, išauklėti tampa pašėlę jaunikliai. Bet tam reikia įdėti darbo. Laiko. Žinoma, ir pinigų. O svarbiausia – širdies❤️

Leave a Reply